Brolio netektis

Sveikos, manau, kad daug kas neskaito mano blog'o, tad savo vieną pranešimą iš ten įdėsiu ir į šį nuostabų blogą. ;}
Po visu tekstu rasite iš kur aš šį tekstą ėmiau.
Jis visiškai priklauso man. :)
Skaitykit, jeigu norit ;)


Kimberley (16): ' Paskutinis dalykas, ką mano brolis Haris man buvo pasakęs prieš tris su puse metų buvo: " Būk atsargi, mano mažoji sese." Kitą dieną jis numirė darbe. Aš dar dažnai galvoju apie jo paskutinius žodžius; tarsi jis būtų žinojęs, kad gyvens nebeilgai. Jis visada sakydavo: "Aš nebijau mirties, gyvensiu dar ilgai..."
Haris ir aš buvom taip kaip brolis ir sesuo yra: Erzinome vienas kitą (dažniausiai jis erzindavo mane), ir kartais pykdavomės. Jis mane visada prajuokindavo, ir aš niekada negalėjau ant jo ilgai pykti, jeigu jis ką nors padarydavo.'


'Beveik prieš tris metus aš buvau viena namuose per vasaros atostogas. Mano tėvai ir Haris dirbo. Ir vieną akimirką mano tėtis paskambino, ir pasakė, kad kažkas atsitiko su Hariu. Tuo metu buvo vidurdienis, ir jis iškart atvažiavo manęs pasiimti. Mano tėtis pasakė, kad Hario darbdavys paskambino jam, ir pasakė, kad Haris gulėjo ligoninėje. Važiuodamas į ligoninę mano tėtis paskambino ir mano mamai. Ji manė, kad galbūt jam buvo saulės smūgis, ir kad mes turime ramiai palaukti. Aš iš karto pagalvojau, kad jam gali būti blogiau, bet nedrįsau pasakyti. Kai nuėjome į ligoninę, daktaras jau laukė mūsų koridoriuje. Jis mus pasikvietė į savo kabinetą, ir tada nutiko tai. Haris numirė, nes jo širdis sustojo dirbusi.
Tuo metu sustojo ir mano širdis. Aš negalėjau tuo patikėti. Tai turėjo būti klaida, Haris negalėjo mirti. Vakarą prieš tą įvykį jis dar šypsojosi žiūrėdamas į mane. Kodėl jis turėjo mirti? Jam buvo tik ką suėję 17 metų. Kodėl negalėjo numirti mūsų kaimynas, nes jis juk vistiek norėjo mirti? Jaučiau labai daug skirtingų pojučių, negalėjau nieko daryti, tik sėdėti ir žiūrėti. Tada išėjau iš tos ligoninės, ir iš to košmaro. Po šiek tiek laiko mano tėtis atėjo manęs pasiimti. Visą tą laiką jis kalbėjo su daktaru, ir atėjo manęs pakviesti, nueiti pažiūrėti į Harį. Aš to nenorėjau. Nenorėjau, sužinot, kad jis iš tikrųjų numirė. Vistiek buvau priversta nueiti.


'Gaila, bet tai nebuvo klaida. Haris gulėjo užmerktomis akimis. Atrodė, tarsi jis miegotų. Aš nežinojau, ką man daryt. Tuomet priėjau arčiau ir paliečiau jį. Jis dar buvo šiltas. Greitai paėmiau jo ranką, ir stipriai apsikabinau. Tuo metu seselė įėjo į palatą. Ji pasakė, kad aš privalau jį paleisti, antraip jo galva pasidarytų kreiva. Aš labai išsigandau, išbėgau iš palatos, ir nebegrįžau atgal.
Mano mama, močiutė ir senelis buvo taip pat, ir kartu išvažiavome namo. Viskas buvo taip netikra. Grįžtant namo, galėjau tik verkti. Kas galėjo atsitikti, kodėl jo širdis sustojo? Gal buvo galima to išvengti?
Šie, ir dar daugelis kitų klausimų buvo mano galvoje. Daug laiko aš neturėjau, nes tą pačią dieną laidotuvių namų šeimininkai atvyko susitarti dėl laidotuvių. Mano tėvai abejojo, kokios spalvos karstą imti, bet aš iškart pasakiau baltą. Taip pat pasirinkome drabužius, ir mano mama su močiute išvyko į ligoninę aprengti Hario. Aš nenorėjau vykti kartu, tai būtų buvę per sunku.'

'Viskas buvo taip keista. Tą rytą kai Haris mirė aš dar nežinojau, kad tai būtų atsitikę, o tą patį vakarą jis jau gulėjo karste, mūsų namuose. Aš to nebijojau. Man tai kaip tik patiko, nes tuo metu jis gulėjo šalia mūsų, mes galėjome jį matyti... Visas šešias dienas, kai jis gulėjo mūsų namuose, aš gulėjau šalia jo, ant sofos. Taip galėjau iš lėto atsisveikinti su juo.
Po šešių dienų nuo jo mirties buvo laidotuvės. Dažniausiai žmonės būna greičiau palaidoti, bet mūsų laidotuvių planuotojas liepė laikyti jį ilgiau, nes Haris buvo dar labai jaunas. Per tą laiką mes vis rečiau žiūrėjom į jį. Kai jis dar gulėjo ligoninėje, jis dar buvo šiltas. O dabar jis buvo labai šaltas ir kietas.


'Kiekvieną dieną ateidavo draugai ir kiti šeimos nariai mūsų aplankyti. Aš niekada nežinojau, kad Haris turėjo tiek daug draugų; kai kurių dar niekada nebuvau mačiusi. Visi jo draugai papasakodavo linksmų pasakojimų apie Harį. Mums tai labai patiko. Hario draugams jo netektis buvo taip pat sunki. Hario draugėi tai taip pat buvo labai sunku, jie buvo beveik pusę metų įsimylėję. Ji taip pat vieną naktį pramiegojo su manimi prie Hario karsto. Po laidotuvių jos ilgai nemačiau, nes ji persikraustė gyventi į kitą vietą, bet prieš kelis mėnesius ji buvo užsukusi pas mus. Man visada patinka ją vėl pamatyti.
Po Hario mirties jis buvo apžiūrėtas, ir pasirodo, kad jis jau labai senai turėjo širdies ligą. Bet jis mirė greitai ir be skausmo. Daktarai sako, kad žmonės nieko nepajaučia, kai jų širdis sustoja. Haris buvo labai mielas ir laimingas vaikinas, ir tokį jį aš visada atsiminsiu...'



Tekstą pati verčiau iš Olandų kalbos, tad gali būti, kad sakiniai šiek tiek nekaip gavosi.
Tekstas paimtas iš: Girlz žurnalo, 2010 metų Nr.5


Gwwen07